Napoleono ir Didžiosios armijos istorija 1812 metais. II tomas

„Nuo kiekvieno saulės spindulio šitas nuostabus miestas sutviskėdavo tūkstančiais įvairiausių spalvų“ – į tokią Maskvą kaip nugalėtojas tikėjosi įžengti Napoleonas ir jo Didžioji armija 1812 m. rugsėjį. Deja, Rusijos planas buvo kitoks: didingoji sostinė turėjo žūti liepsnose, kartu su savimi nusinešdama Prancūzijos imperatorių ir jo kariuomenę. Deganti Maskva šokiravo, bet neprivertė Napoleono užmiršti savo tikslo ir atsitraukti. O jo karių jau laukė kitas iššūkis: netikėtai užklupusi žiema, naujoji rusų „sąjungininkė“, privertusi Didžiąją armiją stoti į neišvengiamą kovą su šalčiu ir badu. Tai buvo kliūtis, kurios neįveikimas Napoleonui reiškė vieną – padėtą tašką jo šlovės istorijoje.

Ilgos ir varginančios prancūzų kelionės namo aprašymuose iškyla ir Vilniaus vaizdas. Mūšių bei nepritekliaus išsekintai kariaunai Lietuvos sostinė, turtinga sandėliais ir saugyklomis, žymėjo kančių pabaigą ir įžiebė paskutinę viltį išgyventi: „Jau vien tik jo pavadinimas ir artumas teikė šiek tiek energijos.“

Tad ko verta pergalė ir žmogiškumas siekiant išlikti? Kaip Napoleonas susitaikė su savo galybės pabaiga? Kokiai daliai iš šešių šimtų tūkstančių Didžiosios armijos karių buvo lemta pasiekti Vilnių? Ir ar svetingi buvo lietuviai karo nualintiems svetimšaliams? Klausimai, į kuriuos atsakoma iš arčiau nei arti – savo akimis viską mačiusio Napoleono adjutanto Filipo Polio de Segiuro (Philippe-Paul de Ségur) atsiminimų knygos tęsinyje.

„Badas, sekinantis badas privertė visus tuos nelaiminguosius vadovautis tik gyvulišku išlikimo instinktu, žiauriausiais įpročiais, pasirengimu savo labui aukoti viską. Atrodė, kad susidūrę su atšiauria barbariška gamta, jie perėmė jos nuožmumą, jos įtūžį.“
„Tokioje visuotinėje katastrofoje ištiesti pagalbos ranką savo ginklo draugui ar mirštančiam vadui būtų stebėtino kilniaširdiškumo poelgis, o net menkiausia žmogiškumo apraiška – įstabus žygdarbis.“
(Ištraukos iš knygos)